„The Beautiful Ones“ (S. Moreno-Garcia)

Ši knyga patiks tiems, kurie mėgaujasi klasikiniais XIX a. prancūziškais romanais: čia daug romantikos, rafinuotumo, aistros ir net dvikovų – tiek ginklais, tiek intrigomis. Tad atsiplėšti nuo šios knygos puslapių sunku bus tiems, kurie negali pakęsti neteisybės, nutylėjimų, kvailumo – teks skaityti iškart viską iki galo, kad sulauktumėte apdovanojimo – gėrio pergalės ir meilės triumfo.

LITERATŪRINIS RECEPTAS. Silvia Moreno-Garcia „The Beautiful Ones“

Rekomenduojama:
- ieškantiems romantikos ir dramos
- tikintiems akimi nematomo pasaulio egzistavimu
- ieškantiems įkvėpimo kurti
- ieškantiems atsakymų apie tamsiąją žmogiškos prigimties pusę

Nerekomenduojama:
- Ieškantiems aiškumo, logikos ir sprendimų
- Trokštantiems apčiuopiamos tikrovės
- Nepakantiems žmogiškam kvailumui
- Stokojantiems kantrybės

Istorija vystosi šarmingame išgalvotame pasaulyje su prancūziškos kilmės miestų pavadinimais ir A. Diuma romanus primenančiomis didikų pavardėmis. Toks atsiplėšimas nuo realaus pasaulio ne tik sukuria žavesio, tačiau ir išlaisvina nuo būtinybės paklusti realiems fizikos dėsniams. Loisailyje – tviskančios aukštuomenės mieste – galioja savitos taisyklės.

Visgi, šiuo pasakojimu nepatikėti negali – protagonistė Antonina išminties ir stiprybės išbandymu metu semiasi iš gamtos tyrinėjimų. Jos polinkis į labai žemiškus, racionalius ir sveikos nuovokos reikalaujančius gamtos mokslus sukuria savitą pusiausvyrą, kurią tiksliausia būtų pavadinti „labai įtikinama nerealybe“.

Galbūt dėl to ši knyga tobulai tiks atostogoms, kai gyvenimas, nors ir tikras, vis tiek šiek tiek nerealus. Be to, nuoširdi Antoninos meilė gamtai galbūt paskatins atidžiau apsidairyti kad ir lietuviškose pievose – jei pavyks ten išvysti kažką dar nematyto ir džiuginančio, ši patirtis išliks kaip netiesioginė knygos dovana Jūsų sielai.

Vienas didžiausių šios knygos privalumų – tai autorės rašymo stilius. Be įprastų literatūros kūrybinių priemonių, rašytoja meistriškai įdarbina vizualumą, iki smulkmenų centimetras po centimetro vaizduodama kuriamo pasaulio medžiagiškumą, faktūriškumą, smulkių gestų išraiškingumą ir iškalbą.

Kartais tenka išgirsti literatūrą lyginant su tapyba, kai tapoma ne dažais, o žodžiais. Tokiu atveju, ši knyga neabejotinai galėtų atsidurti tarp išraiškingiausių literatūrinės tapybos pavyzdžių. Ir, žinoma, tapti naujo įkvėpimo šaltiniu įvairių sričių kūrėjams.

Jei jau perskaitėte ar planuojate skaityti S. Moreno-Garcia „The Beautiful Ones“, štai keletas klausimų tolimesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:
- Istorijos antagonistė Valerie atstovauja šviesai, grožio pasauliui ir dieviškajai prigimčiai. Tuo tarpu Antoninos grožį įžiūrėti galima tik labai pasistengus, o jos žemiškumas ir paprastumas dažnai trikdo. Kaip šie dviejų moterų įvaizdžiai keičiasi istorijos eigoje? Kodėl istorijos pabaigoje grožis ir dieviškumas tampa nebe Valerie, o Antoninos bruožu?
- Kas lemia Hektoro perspektyvą? Kodėl jis renkasi mylėti jį išdavusią moterį? Kodėl jis nesirenka kovoti už naujai užgimusią meilę?
- Kokį vaidmenį istorijoje atlieka žmogiškas kvailumas – Hektoro, Luco, Gaetano? Kaip būtų vysčiusis istorija, jei šie vyrai būtų buvę drąsesni, veiklesni, aštresnio proto, išmintingesni? Trumpai tariant – vyriškesni?
- Ką simbolizuoja įspūdingasis Valierie baltų rožių sodas? Kodėl jį sunaikinus prasideda ir Valerie socialinis nuopuolis?
- Kaip manote, kas iš tikrųjų padiktavo Valerie santuoką – jos šeima ar pačios Valerie vertybės? Kodėl Gaetanui santuoka su Valerie tiko? Ką bendro turi Valerie ir Gaetano moralė?
- Jei dvikova būtų vykusi realizmo romane, kaip manote, kaip ji būtų pasibaigusi? Kokia, Jūsų nuomone, būtų buvusi teisinga istorijos pabaiga?
- Kaip keičiasi Antoninos įvaizdis Senojo namo kaimynystėje, kai ji randa tokia pačia gamtos dovana apdovanotą mylimąjį? Kur dingsta nevaldomoji „ragana“? Kodėl?
- Kokia Jūsų super galia?