„Skerdykla Nr. 5“ (K. Vonnegut)

„Be proto“ – frazeologizmas, itin tinkantis karo temai, kuriame daug kas, o tiksliau – kone viskas – yra be proto, beprotiška ir neprotinga. Dargi, beširdiška. Galbūt todėl K. Vonnegut‘ o rašymo stilius, laviruojantis tarp ironijos, absurdo ir grotesko, yra toks unikalus ir su niekuo nenupainiojamas. Neprotingas ir nerimtas, stačiai beširdiškas.

Tai paties knygos autoriaus patikrintas būdas išgyventi karą – įžvelgti ironiškąją, graudžiai juokingą gyvenimo pusę. Antrąjį būdą išgyventi mums atskleidžia „Skerdyklos Nr. 5” pagrindinis veikėjas Bilis Piligrimas: koncentruotis tik į geruosius gyvenimo prisiminimus. Tokį išmintingą patarimą jis gavo iš tolimosios Tralfamadorijos planetos gyventojų, kurių buvo pagrobtas. Ačiū už išmintį, mieli tralfamadorai!

Juokas juokais, o pats Kurtas Vonnegut‘as buvo vokiečių kilmės amerikiečių rašytojas, dalyvavęs Antrajame pasauliniame kare, Vokietijoje ragavęs karo belaisvio duonos ir vienas iš nedaugelio išgyvenusių pragaištingą Dresdeno bombardavimą 1945-ųjų vasarį, kuris po šiai dienai kelia klausimų dėl žiaurumo būtinybės. Tad „Skerdykla Nr. 5” yra nemažai autobiografinių detalių turintis kūrinys. „Nieko nepadarysi“.

„Atominio nusiginklavimo šalininkai, atrodo, linkę manyti, kad, jiems pasiekus tikslą, karai pasidarytų padorūs ir pakenčiami. Patartume jiems perskaityti šią knygą ir pamąstyt...“

LITERATŪRINIS RECEPTAS: Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr. 5“

Rekomenduojama:
- Išgyvenusiems karą, nerimaujantiems dėl karo, ieškantiems paguodos
- Išgyvenusiems prievartinius „pasirinkimus“ ir laisvos valios ribojimą – į tokią padėtį dažnai patenkama ne sava valia, tad savigrauža – ne išeitis
- Sveikos nuovokos savininkams, gebantiems vertinti literatūros grožį ir paveikumą, ieškantiems prasmingų skaitinių

Nerekomenduojama:
- Įsitikinusiems galios žaidimų nauda
- Karo šalininkams – knyga bus beprasmis prisiminimų ir fantazijų kratinys
- Itin jautrioms ir empatiškoms sieloms – toms, kurioms svetimo skausmo nebūna.

Klausimai tolimesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:

- Kaip manote, kodėl Bilis Piligrimas apskritai niekada nenorėjo gyventi šioje Žemėje?
- Kaip manote, kodėl Rolandas Viris nepaliko Bilio priešų užnugaryje net prašomas? Ar tai buvo po šiurkštumo kauke gerai slepiamas žmogiškumas, ar visgi garbės troškimas ir noras turėti kuo pasipuikuoti, karui pasibaigus?
- Rolando Virio namiškių iš meilės dovanoti batai virto jo mirties kaltininkais. Kare gausu žudančios meilės pavyzdžių. Kaip manote, ar kare nuoširdi meilė gali atnešti kažką gero, ar visgi – ten jai ne vieta?
- Kaip manote, kodėl Bilis kartais tyliai verkdavo? Kas grauždavo jo sielą? Ko jis gailėjosi, ilgėjosi? Kodėl niekas apie jo ašaras nežinojo, tik gydytojas? Ir ką tai pasako apie Bilio ryšį su gyvenimu?
- „Žmonės vagonuose tuštinosi į plieninius šalmus, o šiuos perduodavo stovintiems po ventiliacijos langeliais – pastarieji juos iškrėsdavo. Bilis ir buvo toks šūdkrėtys. Žmonės taip pat perduodavo gertuves, jas sargybiniai pripildavo vandens. Gavę maisto, žmonės pasidarydavo ramūs, patiklūs, geri. Jie dalydavosi.“ Iš šios citatos atrodytų, kad sotus žmogus – taikus žmogus. Bet kodėl tuomet karai prasideda? Kas ir ko taip „išalksta“, kad prieinama prie masinių žudynių?
- Kaip manote, ar gebėjimai žiūrėti į viską su ironija ir orientuotis tik į gerąsias gyvenimo puses paveikūs karo metu? O gal jie veiksmingi tampa tik jei pavyko iš karo ištrūkti?
- Kaip manote, kas nutiktų, jei žemiečiai pajėgtų laiką suvokti taip, kaip tralfamadorai? T. y., ne fragmentiškai, o sugebėtų pamatyti iškart visą bendrą vaizdą? Kaip manote, ar pasaulio istorija būtų kitokia?

Visą tekstą skaitykite portale lrt.lt: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2674366/kurto-vonneguto-skerdykla-nr-5-apie-kara-kaip-apie-pasityciojima-is-sveiko-proto