„Šiaurės elnių švytėjimas” (A. H. Laestadius)

Šis romanas tapo „Metų knyga“ Švedijoje 2021-aisias, o „Netflix” 2024-aisiais išleido ja paremtą filmą „Stolen“. Filmo pavadinimas – tiesioginis knygos pavadinimo „Stöld“ vertinys. Lietuvių kalba tai reikštų „Vagystė“.

Lietuviškasis pavadinimas „Šiaurės elnių švytėjimas“ – išties romantiškesnis, labiau atspindintis samių tautos magišką santykį su gamta. Tačiau originalus pavadinimas „Stöld“ taikliau nusako tai, ko skaitytojui vertėtų tikėtis. Tai knyga – ne tik apie elnių vagystes, bet ir apie pasikėsinimą pavogti tautos balsą, laisvę, teisę būti savimi. Šia prasme, mažos tautos kova už išlikimą mums gali pasirodyti kažkiek pažįstama.

LITERATŪRINIS RECEPTAS: Ann-Helen Laestadius „Šiaurės elnių švytėjimas“

Dozavimas: knygos pradžioje stabtelti gali ir nepavykti. Per vidurį skaityti norėsis mažiau, stumtis gali tekti lėčiau, knyga pareikalaus kantrybės – nepasiduokit. Pabaigoje ir vėl lėksite per puslapius nesustabdomai, kaip Šiaurės vėjas, o knyga galiausiai apdovanos viltimi.

Rekomenduojama:
- Kovotojams už teisybę ir gerumą
- Praradusiems viltį
- Įsišaknijusiems gamtos mylėtojams, jaučiantiems ryšį ir bendrumą su ja
- Norintiems artimiau susipažinti su samių kultūra

Nerekomenduojama:
- Žmonėms, tvirtai tikintiems, kad tikslas pateisina priemones
- Trokštantiems išlaikyti atstumą tarp savęs ir svetimo skausmo
- Ieškantiems įkvėpimo ir galimybės atsiplėšti nuo realizmo

Galimas šalutinis poveikis: gali užplūsti šilta melancholija, gamtos artumo ir jos ritmo ilgesys, noras sustabdyti bent vieną akimirką.

„Elniai yra tylūs. Jie nešaukia, jei į juos bedamas peilis, tyli, kai erniai kandžioja jiems sprandus ir kai jiems suparalyžiuoja kūnus, jie neturi savyje riksmo.“

Lygiai taip pat tylėjo ir devynmetė Elsa, kai užtiko papjautą savo elnią, o žudikas gestu mirtimi pagrasino ir jai pačiai. Ji tylėjo dešimt metų, iki kol užaugo, o neteisybės jausmas nebetilpo sieloje ir prasiveržė lauk.

Tyla – svarbi ir subtiliai nagrinėjama šios knygos tema – tarp artimiausių šeimos narių, kaimynų, draugų, bendruomenių ir visuomenės. Samių tauta – visai kaip jų elniai – užprogramuoti tylėti net ir savo mirties akivaizdoje.

Galbūt dėl to Elsai, galiausiai stojus į atvirą akistatą su elnių kankintoju, žudiku ir vagimi Robertu, daugiausiai pasmerkimo ji susilaukia būtent iš savosios samių bendruomenės. Juk tai prieštarauja nerašytai, bet tvirtai tautos esybei.

„Kai jie išvažiuodavo iš namų, tapdavo tylu, bet savaip tylu būdavo ir kai jie grįždavo. Susitepdavo sumuštinių ir sustoję kramtydavo prie virtuvės lango, įsmeigę akis į tolį. Tarsi žiūrėtų pro skuterių kelią ant ledo, pro visus medžius iki pat ganyklų, kur buvo elniai. Tarsi būtų ten būdami namuose. Jie niekad nebuvo iš tiesų namie.“

Visgi, šiuolaikiniame pasaulyje visiems ima trūkti vietos, o kadaise neribotos ganyklos, kuriose būtų galima nuo visko pasislėpti, dabar vis tiek įsiremia į kažkieno tvorą ir interesus. Tyla yra nebe sprendimas, o nuosprendis. Tyla tampa sutikimu. Todėl per ilgai užtrukusioje tyloje patyčios ir vagystės galiausiai pavirsta į tiesioginius grasinimus, kankinimą ir mirtį.

Deja, konversija iš tylos į drąsą neįvyksta paprastai, kadangi pirmiausiai tenka įveikti tikrą vertybinę painiavą tarp tradicijos ir realybės, o vėliau – plika kakta daužyti duris, beviltiškai ieškant pagalbos, kuri ir vėl ką tik baigė savo pamainą.

Taip knygoje apibūdinamas neišgirstos, nepamatytos, kolektyviai nuskriaustos samių tautos likimas. O juk tais pačiai žodžiais galėtume apibūdinti ir bet kurio vaiko, mokykloje patiriančio patyčias, realybę, ar šeimoje smurtą išgyvenančio sutuoktinio likimą. Tad šis romane nagrinėjamas tylos-drąsos santykis universaliai iliustruoja žmogiškąją prigimtį, nepaisant laikmečio, kultūros ar šalies.

„Kai pyktis nuslūgdavo, pasidarydavo sunkiau. Apimdavo bejėgiškumas. Jausmas, kad niekas neturi prasmės, užgriūdavo visa jėga.“

Elsos asmeninis sprendimas nebetylėti galiausiai nulemia visos tautos likimą. „Šiaurės elnių švytėjimas“ sukrečia ne tik savo gilumu, daugialypiškumu, tačiau ir faktu, kad knyga yra paremta tikrais įvykiais.

Jei jau perskaitėte ar planuojate skaityti Ann-Helen Laestadius „Šiaurės elnių švytėjimas”, štai keletas klausimų tolimesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:

- Močiutė baisiausiai supyksta ant Elsos, kai ši žiūri tiesiai į Šiaurės pašvaistę ir dar jai smagiai šūkčioja. Jos įsitikinimu, tai nusikaltimas. Kaip manote, kodėl? Ar keisti pasaulį - nesilaikyti papročių – irgi nusikaltimas? O kaip tuomet nusikaltėliai – ar nebausti jų nėra nusikaltimas?

- „Elsai atrodė, kad suaugusieji ir neturėtų verkti.“ – Kaip manote, kodėl Elsa nuo įsitikinusi? Kas tada galėtų verti, jei suaugusiems negalima? Kodėl negalima? Ką verkimas atskleidžia apie žmogų? O Jūs? Ar kada nors verkiate?

- Kaip manote, kas nulėmė Lasės likimą? Kiek tam įtakos turėjo tyla, o kiek – savo namų neturėjimas? Kiek lėmė būti „lapiu“ švediškose kasyklose? O kas dar galėjo suvadinti patį tyliausią vaidmenį Lasės likime?

- Dėl Lasės likimo Hana kaltino save. Ar pritariate jai? Kodėl taip, kodėl ne?

- Hana pyko ant Marikos, kad ši nesikalba su devynmete Elsa. Tačiau Hana lygiai taip pat nesikalbėjo su Lase ir su Jonu Isaku apie lygiai taip pat svarbius dalykus. Kaip manote, ar užtenka tik vienos pusės noro, kad pokalbis įvyktų? Kas neleidžia žmonėms atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis su artimaisiais?

- Kaip manote, kodėl Robertas nekenčia „lapių“? O gal elnių? O gal gyvenimo?

- Kaip Robertas, be galo mylėjęs savo šunis Onį ir Raiją, galėjo būti toks žiaurus elniams? Kaip taip įmanoma?

- Kaip manote, kas buvo tas katalizatorius, privertęs Elsą imtis ryžtingų veiksmų? Užtruko dešimt metų tylaus susitaikymo, o tada... Kas atsitiko?

- Kaip manote, kodėl samių bendruomenė smerkia Elsą? Ar dėl to, kad ji nepaiso tradicijos tylėti? Ar dėl to, kad elgiasi savo nuožiūra, negavusi bendruomenės leidimo? O gal dėl to, kad nesusitaiko su neteisybe? Elsa tampa samių, „atpirkimo ožiu“ – ką tai atskleidžia apie bendruomenę?

- „Aišku, visi žinojo, kad Robertas pašaudydavo elnius, todėl atrodė visai įmanoma, jog samiams baigėsi kantrybė.“ – Ar kantrybė – visada dorybė? Kur yra riba, skirianti kantrybę nuo baimės veikti?