„Motinų sekmadienis" (G. Swift)

Didžiosios Britanijos gerbiamo ir mylimo rašytojo Grahamo Swifto romanas „Motinų sekmadienis“. Istorija netruks ilgai – tik vieną dieną. Ir visgi, į ją tilps viskas, kas svarbiausia – meilė, mirtis, naujos asmenybės gimimas.

Skaitant šį romaną, teks keliauti maždaug taip, kaip žmonės per gyvenimą keliaudavo prieš šimtą metų. Nors, ironiška, protagonistės mylimasis garsėjo potraukiu būtent dideliam greičiui.

Ironijos „Motinų sekmadienyje“ netrūksta. Tik ji – nei kandi, nei aštri. Ne tokia, kokią mėgsta prašmatni britiška aukštuomenės grietinėlė. Greičiau – subtili ir budinanti. Tokia, kokią moka atskleisti tik pats gyvenimas.

LITERATŪRINIS RECEPTAS: Graham Swift „Motinų sekmadienis“

Rekomenduojama:
- Jaučiantiems, kad reikia sulėtinti tempą
- Ieškantiems motyvacijos ir įkvepiančių pavyzdžių kovai su savigaila

Nerekomenduojama:
- Veiksmo žmonėms
- Vengiantiems melancholijos

Jei jau perskaitėte ar planuojate skaityti Graham Swift „Motinų sekmadienį“, štai keletas klausimų tolimesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:
- Džeinė pasižymi polinkiu rizikuoti ir drąsa – ji nejaučia jokios įtampos, rizikuodama jaunos merginos „garbe ir geru vardu“. Jos nestabdo jokios socialinės normos ar visuomenės įsitikinimai svajoti ir tapti tuo, kuo paprastos tarnaitės iš vaikų namų niekada netapdavo. Kokio vieno dalyko Džeinė visgi neišdrįsta?

- Keliuose epizoduose, kad ir labai abstrakčiai, Džeinė leidžia sau pasvajoti: juk ji galėtų būti ne tik meilužė – ji galėtų tapti Polo gyvenimo moterimi. Kokie Polo žodžiai ir veiksmai leidžia Džeinei turėti tokių vilčių? O gal tai pačios Džeinės įsitikinimas, kad socialinės klasės neegzistuoja? Iš ko galime spręsti, kad ji turi tokį įsitikinimą?

- Kaip Džeinė prisidėjo prie atskirties tarp socialinių klasių nykimo? Ar, Jūsų požiūriu, jai pavyko nusipelnyti ketvirtosios „tikro eržilo“ kojos?

- Ką, Džeinės akimis, reikštų tapti mylimo vyro „gyvenimo moterimi“?

- Būdama ne tik našlaitė, bet ir pamestinukė, neturėdama ne tik pavardės, bet net ir vardo, niekam nereikalinga ir niekur nei laukiama, nei branginama, Džeinė savo likimą vertina kaip pačią didžiausią gyvenimo dovaną. Ir ne šiaip tuščiai, o labai racionaliai galėdama pagrįsti tokį savo požiūrį. Kaip manote, ar toks neįveikiamas optimizmas yra įgimtas bruožas, ar išsiugdomas? Kodėl Džeinė nesitapatina su gyvenimo nuskriausta auka?

- Kaip manote, ką paaukoja žmonės, nusprendę žūtbūt, bet kokiu atveju nesuabejoti priimtinomis socialinėmis normomis?

- Kaip vertinate Polo likimą? Kaip manote, ar jis turėjo šansų būti laimingas suplanuotoje santuokoje ir profesijoje? O gal jo gyvenimas baigėsi laimingiausiai, kaip tik buvo įmanoma?

- Kokį palikimą Polui palieka jo broliai? Kokią pareigą jis turi įgyvendinti už visus tris Šeringemų sūnus?

- Ką bendro turi Fandango ir Ema Hobdėj?

- Polas apie tris savo arklius: „Vadino juos laimikiu“. Kas buvo tikrasis Polo laimikis?

- „Tai buvo jo taupumo stilius – mėtyti pinigus“ – kokius jausmus Jums sukelia šis Polo charakterio bruožas? Ar tai sufleruoja išlepinimą, atsakomybės stoką, negebėjimą vertinti to, ką gyvenimas duoda? O gal atvirkščiai, tai signalizuoja apie gilų egzistencijos laikinumo suvokimą? Kaip tokį charakterio bruožą vertintumėte prabangaus dvaro kieme, o kaip – prabėgusio karo fone?

- Kaip susijęs praėjęs karas ir Džeinės nepalaužiamas optimizmas?

- Kokį simbolinį vaidmenį Džeinės gyvenime turi knygos – pirmiausia, prieš jai tampant rašytoja, o vėliau – jau tapus ja?

- Vienas meilužis, vienas vyras ir viena svajonė – ką bendro turėjo Polas, Donaldas ir Konradas? Ką Džeinė juose mylėjo?

Visą tekstą skaitykite portale lrt.lt: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2606695/motinu-sekmadienis-istorija-kuri-privers-suletinti-tempa