„Mes susitinkame čia“ (J. Berger)
John‘o Bergerio knyga „Mes susitinkame čia“ – tai savotiškas Atlas Obscura – alternatyvus Europos žemėlapis, žymintis emocinę istoriją, jausminį palikimą, simbolizmo gimimą.
GEDULAS, NETEKTIS, SIELVARTASILGESYSLIŪDESYS, MELANCHOLIJA
8/17/20252 min read


Tačiau tokiai kelionei reikalingas ne tik smalsumas, bet ir ištvermė. Svarbiausia – specialus pasiruošimas, kadangi kelionė pareikalaus drąsos ir tolerancijos. Ši knyga – tai savotiškas atsisveikinimas su fiziniu pasauliu ir pirmas žingsnis į (kad ir nemirtingą) mirusiųjų pasaulį.
Gyvenimas – labai sunkus dalykas: niekada neišeini iš jo gyvas!
LITERATŪRINIS RECEPTAS: John Berger „Mes susitinkame čia“
Rekomenduojama:
- Pasiruošusiems ir gebantiems toleruoti net ir tas nuomones, kurioms patys nepritaria – be teisės interpretuoti
- Smalsiems, atviriems ir emociškai tvirtiems
- Jaučiantiems draugystę (ar abejingumą):
· gyvenimo banalumui
· jo laikinumui
· nuspėjamumui
- nebijantiems mirties net suvokus, kad gyvenimo perprasti taip ir nespėta
Nerekomenduojama:
- Trokštantiems gyvenimo džiaugsmo
- Besimokantiems gyventi čia ir dabar
- Įsitikinusiems, kad vienprasmybė neegzistuoja
Jei jau perskaitėte ar planuojate skaityti John Berger „Mes susitinkame čia“, štai keletas klausimų tolimesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:
- Kaip manote, kiek pasakotojų seka šią istoriją? Ar tai vieno, ar augiau protagonistų pasakojimas? Kodėl?
- Svarbiausia mamos pamoka pasakotojui – pagarbos svarba. Ko į mamos pamoką panaši dukters Katios pamoka?
- Mamos pamoka apie pagarbą – ilgiau nei civilizacija išliekantis palikimas, apie kurį protagonistas pasakoja iš Ardešo. Kokia Jūsų gyvenimo pamoka, Jūsų manymu, išliksianti ilgiau už civilizaciją?
- Vertinant iš suaugusiojo protagonisto perspektyvos ir per jo – jau suaugusio žmogaus – prisiminimų emocijas, kuo pavadintumėte Keną – vedliu, ar labiau „kontrabandininku“, t. y. nusikaltėliu?
- Kaip manote, ką bendro turi Keno damastinis (t. y. „kilęs iš Damasko“) lovos apklotas ir Odrės „Damaskas“?
- Gvenos profesionalūs piešiniai, sukurti iš meilės ir aistros, visiškai praranda vertę jai mirus. Kas, Jūsų manymu, menui iš tikro suteikia vertę – objektyvios savybės ar subjektyvūs vertinimai? O kas vertę sukuria gyvenimui?
- Kokį charakterį suteiktumėte Oslui ir ką jis pasako apie pasakotojo draugystę su Odre?
- Ar Jūs paliktumėte ant tilto dalį Boženos duotų bulvių? Ar, kaip ir pasakotojas, nesusimąstytumėte, o gal visgi neišdrįstumėte? Kodėl? Kokius kultūrinius skirtumus tarp Boženos ir protagonisto atspindi ši scena?
- Po mokyklos ateidavau pas jį pasikalbėti, mudu išradome savo kalbą, nepanašią į jokią kitą – nei į lenkų, nei į rusų, nei į lietuvių, nei į prancūzų, nei į vokiečių kalbą. Ja galėjome pasakyti tai, ko niekas kitas nepasakydavo; ko gero, visos meilės susikuria žodyną, priedangą pasislėpti. Ar Jūs su kuo nors esate turėjęs slaptą alfabetą? Jei taip, iš ko jis susidėjo?
- O ar Jūs kalbatės su mirusiais mylimaisiais? Jei ne, kodėl? Jei taip, kiek jie tokie patys, kaip Jūsų prisiminimuose, o kiek pasikeitę? Jei taip, kodėl? Jei taip, kaip jie pasikeitę? Išmintingesni, ramesni, kantresni, linksmesni? Kokie?
Visą tekstą skaitykite portale lrt.lt: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2643266/johno-bergerio-mes-susitinkame-cia-tarsi-atsisveikinimas
