„Kai viskas pasakyta“ (A. Griffin)

„Mane jaudina rudeniškos spalvos. Žemės, medžių, lapų, šalto dangaus atspalviai“ – tai Moriso gyvenimo atspalviai. Pasakodamas jis dėlioja šių spalvų derinius, kompozicijas ir etiudus, kol sudeda vieningą ir išbaigtą mozaiką.

LITERATŪRINIS RECEPTAS: Anne Griffin „Kai viskas pasakyta“

Rekomenduojama:
- Besimokantiems vertinti gyvenimą, kasdienybę, akimirką
- Trokštantiems stiprinti kasdienio dėkingumo praktiką
- Išsiilgusiems paprasto žemiško žmogiškumo

Nerekomenduojama:
- Jei laikote save žmogumi (ir dar mirtingu) perskaityti nepakenks – taip, kaip sveikam žmogui nepakenkia papildoma sauja braškių.

Klausimai tolimesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:

- Kaip skiriasi Morisas – tas, kuris sėdi šiąnakt prie baro, ir tas, kuris mintyse kalba su sūnumi?

- Morisas kaltina save dėl Molės mirties, kaltina dėl Tomo likimo, smerkia dėl elgesio su Seide. Ar su visais jo kaltinimais sau sutiktumėte? Su kuriais? Kodėl taip? O kodėl ne?

- Kaip pasikeitė Tomo portretas po to, kai Hilarė atskleidė Dalardų šeimos paslaptį? O ar po paslapties atskleidimo pasikeitė Hugo paveikslas?

- Kaip būtumėte pasielgę Amelijos vietoje? Ar būtumėte išklojęs visą teisybė Hugui? Kaip manote, kokią perspektyvą būtų turėjęs Tomo gyvenimas, jei Amelija nebūtų atskleidusi tiesos?

- Morisas užsispyrė nelepinti žmonos arbata ir ledais. Pasidavė dėl arbatos, bet nepasidavė dėl ledų. Kaip manote, ką Morisas mylėjo labiau – pinigus ar Seidę? O gal šis klausimas neteisingas iš esmės? Kodėl?

- Kaip manote, kodėl Morisas bijosi, kad Seidė jo nelaukia? Kodėl ji neturėtų laukti? Ar ši baimė pagrįsta?

- Deividas irgi kalbasi su mirusiaisiais – tai tarsi įrodymas Morisui, kad jis neišprotėjęs. Kaip vertinate Moriso negebėjimą būti atviru ir nuoširdžiu su Deividu? Ar seniokas nepasinaudojo jo gera širdimi ir jaunatvišku naivumu?

- Morisas prisipažįsta sunkiai susitaikęs su sūnaus „protinga galva“: „atrodo, tuoj iš viršugalvio ims rūkti dūmai – tiek smegenų ląstelių sudegini“. Tačiau, kaip manote, kas iš tikro pastatė sieną tarp tėvo ir sūnaus – ar išskirtiniai Kevino intelektualiniai gebėjimai, ar Moriso saviplaka?

- Molė – tai Moriso sąžinės balsas. Kodėl Emilė ir Molė Moriso sąmonėje taip stipriai tapatinosi? Kam pavyko išpirkti Dalardų kaltes – Molei ar Emilei? O gal pačiam Morisui, pasąmonėje sutapatinus šias dvejas sielas?

- Seidei mirus, Morisas dar ilgai rasdavo daugybę užslėptų banknotų, kurių žmona neišleido bendrų namų reikalams – Morisas jai duodavo daugiau pinigų, nei reikėjo. Visgi, Seidė laikė savo vyrą šykštuoliu. Ar sutinkate su ja?

- Kaip manote, ar Seidė savotiškai neapvogė Moriso? Jei būtų prisipažinusi, kad pinigų visoms reikmėms užtenka, gal būtų paskatinusi Morisą labiau pasistengti dėl kalėdinių dovanų žmonai? Ar Seidė neatėmė iš Moriso galimybės būti geresniu vyru? O gal Morisas visgi buvo geru vyru?

- Kodėl Emilė kaltino save dėl Tomo mirties?

- Kaip Jūs būtumėte pasielgęs Moriso vietoje, radęs Tomo išmestą aukso pinigėlį?

- Kodėl Morisas paskutiniam savo planui pasirenka būtent Dalardų namus? Kaip manote, kaip į tai sureaguos Emilė? Kokius jausmus jai tai sukels? Ar Morisas turėjo nuovokos pagalvoti apie Emilę ir kaip paskutinis jo planą paveiks būtent ją?

Visą tekstą skaitykite skaitykite portale lrt.lt: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2657783/anne-griffin-pasakojimas-kai-viskas-pasakyta-knyga-kaip-papildoma-sauja-braskiu