„Aš dainuoju, o kalnas šoka“ (I. Sola)
Truputis liaudies „medicinos“ ir neįprastas „gydymas“ balsais, kurie paprastai tyli: gamta, praeitis, mirtis. Katalonų autorės Irene Solà romanas „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ – tai knyga-būsena, į kurią įžengiama kaip į miško taką: nežinant, ką sutiksi, ir pasiruošus atidžiai klausytis.
BENDRYSTĖS JAUSMASGEDULAS, NETEKTIS, SIELVARTASMEILĖSUSVETIMĖJIMASVIENATVĖLIŪDESYS, MELANCHOLIJA
7/6/20252 min read


Tai viena iš retų suaugusiesiems skirtų knygų, turinčių paveikslėlių. Besiformuojančio kalnų masyvo iliustracijos, jei užmesime žvilgsnį vos akimirkai, gali pasirodyti kažkuo panašios į A. de Saint-Exupery Mažojo princo avelės dėžę – forma, minimalizmu, žmogiškai akiai per lėtu pokyčiu ar įvykiu. Ir tai dar vienas šių knygų panašumas – tai, kas nematoma, lyg po stebuklingu padidinamuoju stiklu – atgyja ir tampa tikra.
Ši fantastinio realizmo knyga – tai visa personifikacijų puokštė. Kaip kalnų pieva – pilna skirtingų formų, spalvų ir kvapų – kiekviena gėlė čia reikalinga ir svarbi. Jei nors vienos trūks, pievos laukinis grožis nebus atskleistas. Taip ir šioje knygoje, pasakojančioje Pirėnų gyventojų istoriją – kiekvieno vis kitaip matančiomis akimis, vis kitu kampu, vis kitą bendros istorijos dalelę.
LITERATŪRINIS RECEPTAS. Irene Sola „Aš dainuoju, o kalnas šoka“
Rekomenduojama:
- Jautrioms ir itin jautrioms sieloms
- Ieškantiems šilumos, meilės ir bendrystės jausmo
- Nujaučiantiems, kad šis pasaulis – absoliučiai stebuklinga vieta – ši knyga taps Jūsų įrodymu
Nerekomenduojama:
- Užkietėjusiems realistams, netikintiems siela
- Ieškantiems aiškumo, tiesių trajektorijų, besierzinantiems fragmentiškumu
- Aukštinantiems žmogų, kaip galingiausią pasaulio rūšį. Vengiantiems pasivaikščiojimų tarp pasaulių
Jei jau perskaitėte ar planuojate skaityti Irene Sola „Aš dainuoju, o kalnas šoka“, štai keletas klausimų tolimesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:
- Eilutės „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ priskiriamas Ilario eilėraščiams. Tačiau kas dar šioje knygoje yra tas „aš“, kuris dainuoja?
- Domenekas buvo ūkininkas ir liaudies poetas. Zijonę įsimylėjo poetas, o gyventi su ja reikėjo ūkininkui. Kurį iš jų dviejų įsimylėjo Zijonė?
- Kodėl Mija iki smulkmenų įgyvendino mėsinės planą, net praradusi šios svajonės bendražygius – Ilarį ir Žaumę? Kas buvo jos motyvacija: meilė? Pareiga? Vienatvė? Viltis?
- Pirėnuose daugiausia galios turi moterys – raganos, vandenės, Mija, Blanka, Kristina, Sniegė, Zijonė. Jos lemia gimtį, liepia mirusiems išeiti, pakelia išbandymus, susidraugauja su vienatve. O koks vaidmuo tenka vyrams?
- Mija neturėjo vaikų, tačiau instinkto stumiama, motinystę ji išgyvena keliais tolimais epizodais. Kaip?
- Kaip miestiečiams atrodo kalnų žmonės? Kuo jie patys panašūs į mitines būtybes, su kuriomis gyvena kalnuose?
Visą tekstą skaitykite portale lrt.lt: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2603085/knyga-kuri-pades-pasijausti-dviem-centimetrais-auksciau-zemes
